„Misija Sibiras’16“ – tai Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ vykdomas patriotiškumo ir pilietiškumo skatinimo projektas. Šiemet bus vykdoma vienuolikta ekspedicija į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas Rusijos Federacijoje. Ekspedicijos tikslas – sutvarkyti mūsų tautiečių trėmimų vietas, apleistas kapines, pastatyti atminimo simbolius, žuvusiems lietuviams Sibire atminti, pabendrauti su vis dar Sibire gyvenančiais tautiečiais bei jų bendruomenėmis.
Šiais metais ekspedicija vyksta į Igarką, kuri tiesiogiai susijusi su Raseinių kraštu. 1948 metų gegužės 22 d. operacijos „Vesna“ (“Bеcна“) metu, iš Viduklės geležinkelio stoties į tolimąjį Sibirą pajudėjo ešelonai su Raseinių krašto žmonėmis.
Tikėtina, kad tarp Raseinių kredito unijos narių yra tų, kurie patys ar jų artimieji patyrė tremties žiaurumus. Raseinių kredito unija atsiliepė į kvietimą tapti projekto „Misija Sibiras’16“ oficialia rėmėja. Unijos skirtos lėšos (2000 Eur) bus naudojamos projekto „Misija Sibiras’16“ ekspedicijos kaštams padengti. Iš daugiau nei 800 norėjusių dalyvauti 2016-ųjų metų ekspedicijoje, buvo atrinkti 76 bandomojo žygio dalyviai, iš jų suformuota galutinė 16 žmonių komanda.
Džiugu paminėti, kad „Misija Sibiras’16“ dalyviais tapo du jaunuoliai iš Raseinių, tai – Arnas Zmitra ir Monika Lukoševičiūtė.

Gerbiami Raseinių kredito unijos nariai,
jei Jūs ar Jūsų artimieji buvote ištremti 1948 metų gegužės 22 d. operacijos „Vesna“ (“Bеcна“) metu į Igarką, atsiliepkite, Jūs suteiktumėte vertingos informacijos ekspedicijos dalyviams (skambinkite tel. Nr. (8 428) 51 964 arba atvykite į Raseinių kredito uniją).

 „Misija Sibiras’16“ dalyvių Arno Zmitros ir Monikos Lukoševičiūtės straipsnis:
„Besiruošiant „Misija Sibiras’16“ į Igarką. Pasiruošti ekspedicijai „Misija Sibiras‘16“ nelengvas iššūkis: tenka ne tik išbandyti naujus žygio batus, atsakingai susikrauti 20 kg sveriančią kuprinę, bet ir perskaityti knygas apie tremtį, Sibirą, lankytis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, muziejuose, ieškoti tremtinių, susitikti su jais ir išgirsti nepaprastas istorijas.
Kelionė į Sibirą. Šiemet „Misija Sibiras’16“ vyks į Igarką. Masiniai trėmimai į šį kraštą prasidėjo 1948 m., būtent šių metų gegužės pabaigoje buvo ištremti ir mūsų sutikti tremtiniai – Joana, Antanas, Angelina, Edmundas, Levutė. Jie gražiausius savo jaunystės metus atidavė amžinojo įšalo žemei. Joanai tuomet tebuvo 8 m., Antanui 1 m., Angelinai 20m., o Edmundui 10 m.
Gyvuliniuose vagonuose trūko gryno oro, vandens, nebuvo langų. Viename vagone stribai, nepaisydami amžiaus, lyties, sutalpindavo apie 60 žmonių. Traukiniui stovint tuštintis teko po vagonu, stebint stribams, o riedant į kibirą vagone arba vagono kampe esančią skylę. Tremtiniai taip pat atsimena ir ešelono nr. 97921 katastrofą, per kurią sudaužyti ir sulaužyti 12 keturračių vagonų. Tai buvo itin skaudi nelaimė, nes tame ešelone buvo nemažai Raseinių krašto žmonių, kurie katastrofos vietoje ir buvo palaidoti. Galiniuose vagonuose buvusiems labiau pasisekė, jie liko beveik nesužaloti (kaip Edmundas).
Kelionė buvo ilga ir varginanti, Edmundas pasakojo, kad net mėnesį teko išbūti nesipraususiems, todėl visi be išimties turėjo utėlių. Vienas vyras neištvėręs tokių sąlygų išprotėjo: rinko nuo savęs utėles ir ėmė jas ganyti. Angelina prasitarė, kad plaukdama Jenisiejumi matė, kaip lietuvis iššoko iš laivo ir nusiskandino. Visi prisimena, kad iš Lietuvos iki Krasnojarsko teko keliauti traukiniu, vėliau perpildytu laivu Jenisiejaus upe plaukti iki pat Igarkos.
Įvykiai, kurie įsirėžė į atmintį visam gyvenimui... Tremtinė Joana, prisiminusi vaikystę, pasakojo apie šventes Sibire. Atmintyje įstrigo vienos Kalėdos, kai seneliai ir tėvai sugalvojo nupirkti manų. Tuomet jie privirė pilną puodą saldžios manų košės (žinoma, be pieno, o su vandeniu). Vaikams tai didžiulis džiaugsmas, nes buvo leista valgyti, tiek kiek telpa, ir dar puodą išlaižyti. Net ir skurdžiomis gyvenimo sąlygomis lietuviams išradingumo netrūko, todėl ir per Velykas pavyko susikurti šventišką nuotaiką. Kadangi parduotuvėse kiaušinių įsigyti nebuvo, tai tėvai nupirko konservuotų persikų, kurie apvalia forma simbolizavo kiaušinius.
Edmundas taip pat nestokojo įdomių istorijų. Viena jų apie meškutę, kurią kartu su draugais augino. Pavadino ją Mašenka ir net būdą padarė. Visgi meškutės likimas baigėsi liūdnai, nes ši mergaitei įkando į ranką. Įdomu tai, kad temperatūra žiemą nukrisdavo ir iki -56. Tokiomis oro sąlygomis net kvėpuoti sunku, o ką kalbėti apie darbą, bet Edmundas patikino, kad darbingos dienos būdavo iki -40. Dėl amžinojo įšalo, sudėtingo klimato nebuvo įmanoma auginti nei daržovių, nei gyvulių, tačiau Edmundas papasakojo, kad jo tėvas buvo fermos vedėjas ir kartą pirštinėje namo parnešė paršiuką, kurį slapta augino.
Gyvenimas Igarkoje. Kai atvyko, Joana su šeima apsigyveno „naujuose“ namuose, būtent trys gatvės buvo įkurtos tremtiniams. Namai pastatyti iš rąstų, kurie buvo ištraukti iš Jenisiejaus, bet įdomiausia tai, kad tų rąstų prieš statant neišdžiovino. Pasikūrus pečių rąstai labai greit supuvo. Levutei su mama pasisekė ne taip gerai kaip Joanai. Tik atvykus greitai mirė senelis, brolis ir sesuo. Liko tik ji ir mama. Jas abi kilnojo po visą Igarką. Tai vienur, tai kitur. Taip abi ir neturėjo padoraus savo kampo. Kam gi reikia dviejų moterų? Klausė ji.
Visi tremtiniai, su kuriais susitikome, dirbo miško pramonės kombinate. Edmundas papasakojo, kad dirbantys gaudavo 400 g duonos, o nedirbantys 200 g, tačiau tik sergantys galėjo neiti į darbą. Vandens šaltinis buvo Jenisiejus: ten teko ir praustis, rūbus skalbti ir iš ten gerti, todėl labai dažnai žmonės sirgdavo dizenterija. Vaistų nebuvo, o ir gydytojas ne visada suteikdavo pagalbą, tad ši liga didžiajai daliai baigdavosi mirtimi.
Įdomu tai, kad Angelina Igarkoje susituokė! Iš Jurbarko kilęs Pranas gyveno tame pačiame dviejų aukštų name (kaip, beje, ir dar 45 šeimos). Ištremtas kunigas palaimino jų santuoką. Grįžo kartu į Lietuvą 1958 m., tačiau Prano sodyba buvo sunaikinta, daiktai išnešti, medžiai išpjauti. Viską teko pradėti nuo pat pradžių…
Namo. Po 12 metų per savo gimtadienį grįžo Joana kartu su šeima. Angelina, palaidojusi tėtį Igarkoje, grįžo po 10 metų. Edmundas namus pasiekė 1957-aisiais. Levutė pirmiausia į Lietuvą buvo suplanavusi grįžti tik atostogų, bet pasiliko čia. Už kelių mėnesių grįžo ir jos mama.  
au liepos 17 d. „Misija Sibiras’16“ komanda išvyksta į Igarką, kur susitiks su likusiais lietuviais bei sutvarkys vienas didžiausias tremtinių kapines.
Dėkojame Joanai Kasparavičiūtei-Urbonavičienei, Antanui Šiurgždai, Edmundui Antanavičiui ir Levutei Žilienei už galimybę susipažinti su jų šeimų istorijomis.“

Norėdami paaukoti „Misija Sibiras’16“ ekspedicijai galite skambinti trumpaisiais numeriais 1417 (auka 2 Eur) arba 1418 (auka 3 Eur).
Daugiau informacijos apie projektą „Misija Sibiras’16“ rasite http://2016.misijasibiras.lt/

© 2002-2017 Raseinių kredito unija
Kooperatinė bendrovė Raseinių kredito unija • įmonės kodas 110086568 • adresas: Maironio g. 10, LT-60151 Raseiniai • tel.: +370 428 51 965, 51 964, 51 963, mob. +370 612 88 581 •
el. p. unija@raseiniukreditounija.lt • atsisk. sąsk. LT80 5010 0000 1400 0073, Lietuvos centrinė kredito unija SWIFT (BIC): LCKULT22